Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- Preromantizmo literatūra
- Aušra (Auszra)
- Baranauskas
- Basanavičius
- Biliūnas
- Daukantas
- Ivinskis
- Kraševskis
- Krėvė
- Kudirka
- Lazdynų Pelėda
- Lietuvių spauda ir jos kūrėjai
- Maironis
- Mickevičius
- Petkevičaitė-Bitė
- Pietaris
- Radvilaitė-Mostovska
- Rėza
- Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras
- Strazdas
- Vaižgantas
- Valančius
- Vienažindys
- Vienuolis
- Višinskis
- Vištelis-Lietuvis
- Žemaitė
- Baironas
- Balzakas
- Čechovas
- Dostojevskis
- Floberas
- Gogolis
- Kolridžas
- Kroicvaldas
- Lionrotas
- Mopasanas
- Pumpuras
- Puškinas
- Skotas
- Slovackis
- Stendalis
- Šileris
- Toro
- Vitmenas
- Vordsvortas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Toro
Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau, 1817–1862) – amerikiečių rašytojas ir filosofas.
1833–1837 m. studijavo Harvardo universitete senąsias kalbas, retoriką, filosofiją, matematiką. Po studijų dirbo Konkordo akademijoje. Atleistas, nes buvo prieš mokiniams taikomas fizines bausmes. Su broliu Konkorde įkūrė gramatikos mokyklą (1837–1841). Susipažino su žymiu amerikiečių poetu Ralfu Valdo Emersonu (Ralph Waldo Emerson), kuris jį įtraukė į provincialiame Konkordo mieste susibūrusią jaunų intelektualų, rašytojų ir filosofų transcendentalistų draugiją. Emersono skatinamas ėmė rašyti į laikraščius, kritikavo buržuazinę civilizaciją iš romantiškų, individualistiškų pozicijų, skelbė socialinės lygybės, asmens laisvės, dvasinio tobulėjimo, bendravimo su gamta idėjas. Dirbo Emersono vaikų mokytoju, sodininku, vėliau – matininku, atnaujino šeimos verslą pieštukų fabrike.
1845 m. eksperimentuodamas porai metų persikėlė gyventi į paties suręstą trobelę prie Voldeno tvenkinių, kad galėtų stebėti gamtą ir harmoningą žmogaus gyvenimą joje be civilizacijos. Tik toks gyvenimas, anot transcendentalistų, kuriems priklausė Toro, gali atskleisti daiktų ir žmogaus minčių sutaptį, pačioje gamtoje padėti išskaityti vidinės dvasinės realybės ženklus. Šios patirties veikiamas parašė žymiausią savo kūrinį – filosofinius apmąstymus apie žmogaus gyvenimo esmę Voldenas, arba gyvenimas miške (1854, liet. 1985), kuriame parodė atradimų kupiną tokio gyvenimo natūralumą, savaimingumą ir tobulą paprastumą. Gamtos harmonija jam buvo estetinio ir moralinio pradų vienovės pavyzdys, gamtos reiškiniuose įžvelgiant paslėptą, simbolinę prasmę. Voldene Toro atsiskleidė ne tik kaip gamtą pilnatvės šaltiniu laikantis romantikas, bet ir kaip gamtos stebėtojas, sumanus eksperimentuotojas. Pagarsėjo ir kaip socialinių reformų įkvėpėjas: atsisakė mokėti kuklų mokestį už Harvardo universiteto baigimo diplomą, buvo prieš mokesčių politiką, klestėjusią juodaodžių vergovę. Toro straipsnis „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ įkvėpė kovotojus už žmonių teises ir laisves – indų nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderį Mahatmą Gandį (Mahatma Gandhi), kovotoją už pilietines teises ir nesmurtinį pasipriešinimą Martiną Liuterį Kingą (Martin Luther King), rusų rašytoją Levą Tolstojų.
Toro kelionių, gamtos stebėjimų aprašymai dabar aktualūs ir ekologams bei aplinkos studijų istorikams.
Gintarė Bernotienė
